8ogi9d6x2f Alice Software Torrents http://alicesoftwaretorrents.blogspot.com/
English (United Kingdom) Lithuanian Russian (CIS)

Mokomasis mitologinis takas

     Kviečiame apsilankyti Šventos kaime ir pasivaikščioti mitologiniu pėsčiųjų taku. Jame sutiksite 17 akmeninių skulptūrų, kuriose žinomi Lietuvos skulptoriai įkūnijo senąsias baltų dievybes bei mitines būtybes. Tako ilgis 1,3 km.

     Tako pradžia – prie Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro, kuriame įrengta vidaus ekspozicija "Mitologija" pristatato regioninio parko vertybes. Šis mitologinis takas, nuvingiuojantis į Šventos mišką, yra tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Tako pradžia – prie pat lankytojų centro, kur galima pasigrožėti dviem kosminio lygmens dievų simbolių skulptūromis: Aukščiausiojo ir Perkūno-Velino. Aukščiausiasis globojo žynius ir vadus, Perkūnui aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta ir pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą. Velino amžina nesantaika su Perkūnu ir suka gamtos ratą – žiema, pavasaris, vasara, ruduo... Perkūno simbolis – žaibas, akmeninis kirvukas, o Velino – raktas, kuris „užrakina“ ir vėl „atrakina“ žemę. Šios skulptūros autorė skulptorė, profesorė Dalia Matulaitė.

    Šalia esančio valstybės saugomo gamtos objekto Liepų pavėsinės matome Laimos, likimo deivės, skulptūrą. Buvo tikima, kad ji nusileidusi į žemę įsikūnija ne kur kitur, o būtent liepose. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos ištarmę skelbia gegutė, antelė, gulbė. Valdas Bubelevičius skulptūroje išreiškė šį deivės virtimą paukščiu.

    Toliau takas nuveda Šventos miško link, kur matosi dvarvietės tvenkinys. Keliaudamas mišku, žmogus patenka į kitą dievų lygmenį. Čia matomos skulptūros dievybių ir mitinių būtybių, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievas, Žemėpatis, Girinis, Gabija, Ežerinis, Veliona...

     Lazdona ,,įsikūrusi“ atviroje aikštelėje, dar neįžengus į mišką.  Tai riešutų (lazdynų) deivė. Ji globojo labai svarbius senovės žmogui medžius, auginančius riešutus. Lazdynai, panašiai kaip ir šermukšniai turėjo ypatingą reikšmę: buvo tikima, kad su šių medžių lazdomis galima apsiginti nuo paties nelabojo. Taip pat ten, kur auga šermukšnis netrenkia perkūnas. Mitologiniame take šiai ,,lazdynų dvasiai“ akmeninį skulptūros kūną suteikė skulptorius Stasys Juraška.

    Skulptorius Kazys Venclovas sukūrė Kelukio dvasią įkūnijančią skulptūrą. Tai mitinis keliautojų globėjas. Jį simbolizuoja akmenų krūsnis kelių sankryžoje. Šis simbolis gyvas ir šiandien – akmenėlių krūveles galima užtikti ant piliakalnių, alkakalnių, kryžkelėse, sudėtingesniuose kelionių maršrutuose. Skulpūrą sudaro du akmenys, pakilę virš žemės paviršiaus, nepaprasti, tarsi arčiau dausų.

    Žemyna (Žemelė, Žemynėlė) – augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja, žemė maitintoja. Viena svarbiausių žemdirbystės deivių. Žemės negalima ,,mušti“, jos „atsiprašoma” išvarius pirmąją vagą. Vėlgi išryškėja požiūris į gamtą – ji gerbiama. Žemynai būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama. Aukota gimimo proga, per sutuoktuves. Netgi šermenų metu numetami trys kąsneliai duonos ir trys kąsneliai mėsos, nuliejama tiek pat šaukštų viralo linkint, kad deivė kitame pasaulyje ar dausose bus maloninga. Žemyna minima ir užkalbėjimų nuo gyvatės įkirtimo formulėse. Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus ir jų gyventojus. Nusikalsdavo Žemynai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, tinkamai neišpurendavo žemės. Žemynos ir Žemėpačio skulptūrų autoriai Mindaugas Junčys ir Mindaugas Jurėnas.

    Iš tolo matoma Javinės skulptūra. Tai vėlgi arčiau žmogaus kasdienės veiklos, ūkio esanti Dievybė. Ji globojo javus, jų derlių. Skulptorius Arvydas Ališanka išnagrinėjęs rugio struktūrą, prasilenkiantį grūdų pynės ritmą, sukūrė Javinės skulptūrą, į kurią žiūrint įžvelgiama ir augalo, ir žmogaus forma. Tai pabrėžia žmonių suteikiamą pavidalą Dievybės, kuris labai dažnai būna antropomorfinis (žmogaus pavidalo) ar zoomorfinis (kokio nors gyvūno pavidalo). Pasak paties skulptoriaus, žmogaus forma yra atspirties taškas jo kūryboje.

    Palikę šias skulptūras užnugaryje ir keliaujant toliau, šalia ramaus miško upelio matoma Upinio skulptūra. Tai tekančių vandenų dvasia. Upeliai, kurių tekėjimo kryptis sutampa su saulės tekėjimo kampu per pavasario lygiadienį, būdavo laikomi stebuklingais, jų vanduo – sakraliu, gydančiu. Upinio mitinės funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko Šv. Kristoforui.

    Keliaujant miškas keičiasi – artėjama prie pelkutės, kurią nuo sausesnių bei aukštesnių vietų skiria būtent pastarasis upelis. Jis tarsi žymi ribą tarp dviejų skirtingų erdvių. Čia yra Krematos (Krukio) skulptūra. Tai mitinis kiaulių auginimo globėja. Skulptorė Asta Vasiliauskaitė suteikė šiai Dievybei akmeninio šerno kūną, tuo tarsi pabrėždama naminių kiaulių, o tuo pačiu ir kitų naminių gyvulių kilmę – visi jie kilę iš laukinių gyvūnų. 

    Senų eglių apsuptyje matomas akmuo, kurio paviršiuje susiraičiusi gyvatė – tai Aušlavio, sveikatos, ligonių globėjo skulptūra. Jos kūrėjas Daumantas Kučas skyrė ypatingą dėmesį lietaus vandeniui, kuris nukritęs ant skulptūros, pamažu nuteka iškalto žalčio kontūru ir dalis jo pasilieka. Mat vanduo, būdamas sakralus gamtos elementas, suteikia skulptūrai ,,gyvybės“.  Jonas Lasickis XVI a. jį vadino lietuvių dievu Auskutu, Jonas Bretkūnas - Auššveičiu, vėlyvoji istoriografija – Aušlaviu.

    Kildami raguvomis aukščiau, sutinkame miško dievybių skulptūrą. Joje skulptorė Dalia Matulaitė įkūnijo Medeinos (Žvėrūnos, Žvorūnos) ir Zuikių, mažų miško žvėrelių dievybes. Žvėrūna - Miško žvėrių valdovė ir globėja, laukinės gamtos deivė. Dažnas įvaizdis – mergina, lydima vilkų, o kai kur buvo tikima, jog ji pati mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu. Todėl kai kur dar pavadinama „vilkmerge“. Per Adventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirsti pasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo... Tikėta, kad per Adventą kirstų medžių malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o iš tuo metu kirstų medžių pastatytame name lankosi blogosios dvasios... Buvo tikima, kad jei vykstant medžioklėn į lauką išbėgdavo zuikis – žengti į mišką nevalia. Tokio pobūdžio prietaras kai kur gyvas ir šiandien. Žinoma, skirtingais istoriniais laikotarpiais dievybių reikšmė, užimama vieta žmonių gyvenime keitėsi...

    Toliau aptinkame anksčiau minėtą Žemėpačio skulptūrą. Ją ir Žemyną skiria upelis ir skulptūros tarsi žymi skirtingus tako taškus priešingose pusėse, sudarydami pusiausvyrą. Tuo pačiu vėl paryškina tą patį faktą kaip ir Krematos skulptūra – ūkyje auginami augalai bei gyvuliai buvo laukiniai. Išryškinant šį žmogaus ir gamtos ryšį, skulptūra vieta yra netoli urbanizuotos vietovės, tačiau vis tiek miške.

    Besileisdami į šviesų beržynėlį patenkame į Giraičio (Girinio) valdas. Jis miško globėjas, šilų, giraičių dvasia. Ši mitinė būtybė siejama su maloniais miško garsais. Atėjęs į girą įžengi į Girinio globojamą erdvę, pailsi, pasisemi jėgų bei nurimsti. Ir jautiesi tartum atėjęs į svečius – ir elgtis turi būtent taip. Miškas lietuviui visais istoriniais laikais buvo saugus prieglobstis. Giria maitino, rengė, šildė, teikė dvasios ramybę. Senoliai gerbė medžius, ypač šventąsias ąžuolų girias. Ten nekirsdavo medžių. Giraičio skulptūrą, kaip ir Javinės, tęsdamas žmogaus į augalo ar atvirkčiai virtimo temą sukūrė Arvydas Ališanka. Ši skulptūra tarsi stebi miško gyvenimą, laiko tėkmėje vykstančius virsmo procesus.

    Prie šlaite augančio ąžuolo lankytoją pasitinka skulptoriaus Mindaugo Aučynos skulptūra, vaizduojanti Gabiją - namų židinio, ugnies dievaitę. Vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti”. Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadinama (įpučiama), maitinama (kurstoma). Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Senojo tikėjimo dievaitės funkcijas perėmė Šv. Agota. Tikima, kad jos vardo dieną (vasario 2-ąją) pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos. Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Tai ir yra tautodailėje vaizduojamos Gabijos simbolis.

    Tolimiausiame tako taške, prie beržynėlio ribos yra Ežerinio skulptūra. Panašiai kaip Upinis siejamas su tekančiu vandeniu – Ežerinis gi yra stovinčio vandens dievybė. Tikėtina, kad ši mitinė būtybė buvo labai svarbi ankstyvuoju religijos tapsmo metu, neolito žmonėms gyvenant ežerų pakrantėse.

    Apsukus ratą ir grįžtant prie Sirvėtos lankytojų centro, pakeliui dar sutinkamos dvi skulptūros. Šalia tvenkinio, kur matomas šulinys, ,,gyvena“ Maumas. Tai gleivėta, aptekusi maurais mitologinė būtybė, kuria buvo gąsdinami vaikai. Buvo teigiama, kad Maumas gyvena šulinyje, rečiau ežere, pelkėje. Skulptorius Marius Zavackis suteikė šiai būtybei atitinkamą vaikų vaizduotės pasauliui būdingą formą.

    Paskutinė skulptūra, kuri matoma ir pradėjus kelionę yra Velionos (Giltinės). Suvokiama kaip balta, neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašas – pelėda. Skulptorė Dalia Matulaitė ir įkūnijo šią Dievybę akmeninėje pelėdoje, iš aukštai apžvelgiančioje vietovę bei keliaujančius šiuo mitologiniu taku... Tikima, kad atėjus laikui žmogui iškeliauti iš šio pasaulio, Veliona avikirpėmis žirklėmis nukerpa likimo siūlą, kurį verpė likimo deivė Laima gimus kūdikiui. Taigi šio tako erdvėje Laima ir Veliona priešingais spinduliais nutolusios nuo Aukščiausio, nuo pradinio tako taško. Taip pabrėžiamas dualizmas, dviejų jėgų veikime gimstantys gamtos ciklai žmonių pasaulyje žiema-vasara, gimimas-mirtis. Ir takas savo ruožtu yra ratas.

 

Atnaujinta (Spalio 05 d., 2018)