8ogi9d6x2f Alice Software Torrents http://alicesoftwaretorrents.blogspot.com/
English (United Kingdom) Lithuanian Russian (CIS)

Savanoriai apie veiklą regioniniame parke

    Ne vienas turbūt girdėjo apie savanorystę – neatlygintiną savanorišką veiklą, naudingą tiek pačiam žmogui, tiek ir jį priimančiai organizacijai. Sirvėtos regioninio parko direkcijoje aštuonis mėnesius darbavosi du savanoriai – Jordi Tortosa iš Katalonijos ir Lorenzo Morotti iš Italijos. Papasakoti apie laikotarpį praleistą Lietuvoje jie galėtų tikrai labai daug – gyvenimas kitokios kultūros apsuptyje, nauji įspūdžiai, veidai, draugai ir nuotykiai...

    „Mano nuostabi savanorystės patirtis Sirvėtos regioniniame parke baigėsi. Prieš aštuonis mėnesius atvykau į Lietuvą, nes Italijoje neturėjau rimto darbo ir nebuvau pasiruošęs ilgalaikio pastovaus darbo paieškoms. Norėčiau gyventi keliaudamas ir atrasdamas pasaulį, todėl sprendimas tapti savanoriu buvo pirmasis žingsnis link mano svajonės. Pasirinkau regioninį parką norėdamas būti arčiau gamtos, kuri čia šiek tiek kitokia nei mano krašte – Šiaurės Italijoje“ – pasakojo Lorenzo.

    „Savanorystės pradžioje, kovo mėnesį, dėl niūraus oro ir tamsos, buvo šiek tiek nuobodu, nes neturėjau daug veiklos parke, o po darbo būdavo tamsu ką nors veikti lauke. Bet mano entuziazmas padėjo man, juk viskas aplink mane buvo nauja ir aš stebėjausi atrasdamas daug įdomių dalykų apie gamtą ir lietuvių mitologiją Sirvėtos regioniniame parke. Galbūt įdomiausia veikla tuo metu buvo lietuvių kalbos pamokos. Nors ši kalba man atrodo labai sunki, tačiau dabar aš didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad mano lietuvių kalba nėra gera, tačiau pakankama išgyventi Lietuvoje!!! Ir lietuviai visada būna maloniai nustebinti girdėdami mane kalbant lietuviškai.

    Laimei dienos pradėjo ilgėti ir direkcijos darbuotojai, vis labiau mane pažindami, pradėjo siūlyti daugiau įdomios veiklos. Dieniniai ir naktiniai retų gyvūnų rūšių stebėjimai buvo viena iš įdomiausių veiklų. Vienas iš maloniausių momentų buvo, kai man patikėjo savarankiškai atlikti reto drugio – auksuotosios šaškytės monitoringą. Aš pradėjau geriau save pažinti ir tuo metu prasidėjo mano savanorystės patirtis su moksleiviais Švenčionių vidurinėje mokykloje.

    Vasarą atsirado daug naujos veiklos. Be šiukšlių rinkimo ir lankytinų vietų tvarkymo, daug laiko praleidau šienaudamas Kačėniškės piliakalnį. Atrodo, turėtų būti nuobodu tai daryti ištisas tris savaites, bet buvo nuostabu! Nes kiekvieną dieną po darbo aš galėjau atsipalaiduoti plaukiodamas Mergežerio ežere, ilgomis popietėmis dviračiu važinėtis parke ir maudytis skirtinguose gamtos apsuptyje tyvuliuojančiuose ežeruose.

    Rudenį aš vedžiau pamokas mokykloje, ruošiau informacinius lankstinukus, kurie manau bus įdomūs ir naudingi regioninio parko lankytojams, mokiausi dirbti tam tikromis kompiuterinėmis programomis skirtomis tokiems darbams. Tai įdomu, bet veiklos gamtoje, kuri yra man maloniausia, rudenėjant sumažėjo, dienos tapo trumpesnės ir vėsesnės, todėl po darbo nebuvo ką veikti. Per šiuos aštuonis mėnesius aš turėjau 16 dienų atostogų, kurių metu, kartu su kitais savanoriais, aplankiau Rygą, Taliną, Helsinkį ir Sankt Peterburgą. Visos šios kelionės buvo nuostabios keliaujant su žmonėmis, kuriuos galiu vadinti draugais. Vieną atostogų savaitę praleidau Lietuvos pajūry, kur atkeliavau autostopu – tai buvo šauni patirtis, nes aš sutikau daug įdomių žmonių, kurie stengėsi padėti, pasidalinti savo jausmais ir pasidžiaugti gražiomis akimirkomis. Aš ėjau pėsčiomis pajūriu nuo Klaipėdos iki Palangos ir vieną naktį miegojau tiesiog paplūdimy...

    Galiausiai turėčiau papasakoti ir apie patį nuostabiausią dalyką – tai žmonės, kuriuos sutikau: Sirvėtos regioninio parko darbuotojai ir kiti savanoriai. Žmonės, kurie dirbo kartu su manimi parke ir su kuriais aš kiekvieną dieną glaudžiai bendravau yra labai malonūs ir geri. Netgi su tais, kurie nekalbėjo angliškai, mes turėjome nuostabius santykius bendraudami savita, keista ir juokinga kalba, kurią sudarė netaisyklinga lietuvių ir kūno kalba. Šie žmonės leido man pasijusti komandos dalimi. Tai supratau, kai jie manęs paklausė, ar aš norėčiau kartu su jais dalyvauti kasmetiniame saugomų teritorijų sistemos darbuotojų sąskrydyje Žemaitijos nacionaliniame parke. Santykiai su kitais savanoriais taip pat buvo nuostabūs. Galbūt todėl, kad mes buvome toje pačioje situacijoje ir norėjome padėti vieni kitiems, pasidalinti jausmais, išgyvenimais. Šiais mėnesiais aš sutikau tikrai labai daug įdomių atvirų žmonių panašių į mane. Ir dabar aš žinau, kad kai kurie iš jų tapo gerais mano draugais. Aš praleidau su jais daug gražių akimirkų keliaujant, rengiant vakarėlius, dalyvaujant mokymuose. Visų jų labai pasiilgsiu, bet vienas teigiamas dalykas yra tas, kad aš dabar turiu daug draugų visoje Europoje ir galiu keliauti, kad su jais susitikčiau.

 

    Per aštuonis mėnesius labai pagerėjo mano anglų kalba. Galbūt mano tarimas nėra puikus ir, žinoma, mano anglų kalbos gramatika dar galėtų tobulėti, bet dabar aš žinau, kad galiu laisvai kalbėti angliškai ir, kad kiekvienas mane supras. Tai yra žymiai svarbiau nei gramatika.

    Baigiant, norėčiau pasiūlyti šią patirtį visiems žmonėms, kurie jaučia erdvės trūkumą ir nori daryti ką nors kitaip. Galiu tik pasakyti, kad mano savanorystės patirtis Sirvėtos regioniniame parke buvo puiki, pilna gražių akimirkų ir nuostabių žmonių! Ir dabar kai aš išmokau keliauti, nenoriu savęs stabdyti!“ – nuoširdžiai pasidalino išgyvenimais Lorenzo Morotti.

    Jordi Tortosa taip pat patyrė daug įdomių nuotykių ir prisiminė Sirvėtos regioninio parko labui nuveiktus darbus. Jis išvertė į ispanų kalbą kelias sakmes, organizavo teatro pamokas Švenčionių vidurinės mokyklos moksleiviams su kuriais sukūrė vaidinimą pagal sakmę „Akmuo su pėda“, padėjo įrengti senovinių rakandų muziejų Sirvėtos regioninio parko lankytojų centre, važinėdamas dviračiu suregistravo visus regioninio parko kryžius ir kartu su kitais rinko šiukšles pažintiniuose takuose, rekreacinėse teritorijose, ežeruose. Su meistru Jonu taisė lauko informacinės sistemos ir infrastruktūros lankytojams objektus ir šienavo Kačėniškės piliakalnį.

    Šie jaunuoliai tapo mūsų komandos dalimi ir mes tikime, kad jų veikla ir Lietuvoje praleistas laikas buvo naudingas ne tik mums, bet ir jiems patiems. Apkabiname, tariame didelį AČIŪ ir, kad ir kaip bebūtų gaila, atsisveikiname.