8ogi9d6x2f Alice Software Torrents http://alicesoftwaretorrents.blogspot.com/
English (United Kingdom) Lithuanian Russian (CIS)

3-asis „Atrask Sirvėtos salą“ žygis „Pamirštais takais“

     Sakoma, kad žmogus, pasirinkęs pavasarį pasitikti žibuoklių mėlio apsupty, eina teisinga linkme. Ryškios spalvos po žiemos budina ir gamtą, ir žmogų. Tuo metu žmogaus siela lengvai priima ir pavasarinį paukščių čiulbesį, kuris tarsi muzika susilieja ne tik su pavasarinėmis spalvomis, bet ir su pirmaisiais aktyvesniais judesiais, garsais gamtoje: vandens čiurlenimu, sugrįžtančių paukščių balsais, miško gyvūnijos suaktyvėjimu.

    Būtent trečiasis žygių ciklo „Atrask Sirvėtos salą“ žygis prasidėjo tikruoju vaizdu į bundančią gamtą. Prie Sirvėtos regioninio parko gamtos mokyklos esančios poilsio vietos balandžio 9 dieną susirinko žygeiviai, kurių vienas iš tikslų buvo pasitikti pavasarį gamtoje ir pamatyti tai, kas dar neatrasta, nepažinta Sirvėtos regioninio parko teritorijoje.

    Vos įžengus į Šventos mišką, pajutome tikrąjį gamtos pabudimą ir alsavimą. Lydimi paukščių balsų įvairovės, žengėme gilyn į mišką ir priartėjome prie akmenimis nuklotos vietos, kur kažkada tyvuliavo upelis. Akmenys jau nuo seno įgavę žalių samanų sluoksnį tarsi liudija, kad laikas keičia net ir akmens spalvą bei šalia jų esančias vietas. O nužygiavę dar toliau, gilyn į mišką, atradome tikrąjį ne tik gamtos suformuotą objektą, kurį pavadinome „Akmenų miestu“. Tai vieta, kur kažkada visai netoli pelkės buvo dirbami laukai. Arimo ten seniai nematyti, nes laikas „užaugino“ daugybę medžių. O kažkada sustumti į lauko pakraštį akmenys tarsi liudija, kad darbas ten vyko itin intensyviai. Po ryškiomis žaliomis samanomis slepiasi ir akmenys, ir medžių šakos bei šaknys. Vieta sunkiai pasiekiama, paprastai neprivažiuojama. Gal tik dėl to ir išlikęs nuostabus, tikras gamtos grožis.

    Apeidami pelkę, pasiekėme Kulniškės kaimą. Ne tik miške, bet ir kaime jutome savotišką suaktyvėjimą. Nuolatinių gyventojų ar svečių buvo keliais daugiau nei anuomet, žiemą, kai vyko antrasis žygių ciklo „Atrask Sirvėtos salą“ žygis. Buvo įdomu tą patį kaimą pamatyti žiemos metu ir dabar, pavasarį. Plačiau atsivėrė senųjų pastatų grožis, jų autentika. O vos nutolus nuo minėto kaimo, su įdomumu žvelgėme į šalikelėje pastatytą kryžių. Suintrigavo jo paskirtis. Žygeiviai nagrinėjo užrašą, įamžintą  akmenyje – „Lietuvos krikštui“. Medinio kryžiaus pagrindinėje dalyje išskaitėme ir kaimo pavadinimą „Kulniškė“. Nors pats kaimas, rodos, liko nuošalyje, bet kryžiaus vieta tarsi sufleravo, kad būtent netoli šio etnografinio paminklo nuo seno fiksuojama kaimo pradžia.

    Eidami miškingomis vietomis, pakeliui stebėdami gamtą, kiekvienas iš žygio dalyvių  atrado ir fiksavo vis kažką kito: vienus džiugino klykiančių gervių balsai, kiti nuotraukose įamžino aplankyto kaimo tolius, jo gamtos grožį, treti domėjosi šalikelėje esančiais skruzdėlynais. Stebint tokį vaizdą iš šalies pajunti, kokia yra nuostabi aplinkos įvairovė. O kartu ir tuo besidomintis žmogus – savitas, paslaptingas ir įdomus savo požiūriu į atskiras aplinkos detales.

    Artėdami prie Bėlio apžvalgos bokšto, žygeiviai nepailsdami grožėjosi bundančia gamta. O užlipę į bokšto viršų, diskutavo apie regimas vietas, apie netoliese tyvuliuojančius ežerus, jų formas ir dydžius. Čia kiekvienas galėjo pasitikrinti savo orientavimosi aplinkoje galimybes. Kadangi žygio diena nebuvo giedra, tolumos vaizdai buvo matyti tarsi prietemoje. O tai tik dar labiau intrigavo.

    Nuo apžvalgos bokšto žygiavome pro Senadvario kaimą. Išlikusių senųjų namų nebuvo daug. Gyvenvietė nedidelė. Bet tvarkinga kaimo aplinka nuteikė teigiamai. Būtent šioje vietoje naujos statybos statiniai tarsi savotiškai įsipina į senojo kaimo aplinką ir palaiko jo tęstinumą. Eidami minėto kaimo akmenimis grįstu keliuku, žygeiviai aktyviai fiksavo įdomesnius statinius bei netoli jų pradedančius sprogti medžių pumpurus. Žvilgsniais lydėdami miško paslaptis priartėjome prie Beržuvio stovyklavietės. Žygio vadovas M. Semaška tarsi neleido nutolti nuo buvimo gamtoje. Jis papasakojo ir pademonstravo, kaip įvairiais netradiciniais būdais galima susikurti laužą. O kol žygio dalyviai ruošėsi pietauti, vadovas supažindino su Beržuvio ežero paslaptimis. Klausėmės sakmės apie Beržuvį garso įrašo.

    Pasišildę prie laužo, lydimi daugybės kirų balsų, žygiavome vėl gilyn į mišką. Ėjome mišku ir dairėmės žygio vadovo paslaptimi įvardintos vietos. Atrodė, kad miške temsta. Bet nuovoka apie laiką tarsi neleido toms mintims pasitvirtinti. Staiga, ilgesnį laiką pavedžioti senesniu mišku, žygio dalyviai vienareikšmiškai nuščiuvo. Tai buvo kažkas nepaprastai mįslingo: ypatingai aukštos kalvos, senas miškas, tarsi žmonių su tikslu į krūvą sukrauti akmenys. Eidami tokiomis vietomis priartėjome prie, manoma, II-ojo Pasaulinio karo apkasų, kurie buvo, rodos, visai čia pat, lengvai prieinami, netoli pagrindinio kelio Švenčionys – Ignalina. Atrodė, kad dalyvių nuotaika staiga pakito. Dauguma klausė – kas tai? Kur apkasų pradžia? Kur pabaiga? Kokius laikus mena ši vieta? Apkasų formos, vieta diktavo labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojo kiekvienas iš dalyvių. Diskutavome, aiškinomės, spėliojome, tarėmės, kad esant galimybėms, ieškosime smulkesnių istorijos detalių. Pabuvus tokioje vietoje atrodė, kad gyvenimas trumpam sustoja. Kad buvimas praeities įvykių apipintoje vietoje diktuoja ir atitinkamas žmonių nuotaikas.

    Nemažai laiko praleidus minėtoje vietoje, skubėjome toliau. Visiškai čia pat, už kelių metrų nuo apkasų, aptikome daugybę gyvūnų urvų. Vienas prie kito, didesni ir mažesni. Pamačius iš arčiau tokią vietą, staiga pasijunti svetimas. Atrodo, kad gali sutrukdyti, sudrumsi tą įprastą miško gyvūnijos kasdienybę. Stengėmės netrukdyti. Pasidžiaugėme galimybe visa tai pamatyti, užfiksuoti ir žygiavome toliau.

    Nuėję 13 kilometrų pėsčiomis, stebėję gamtą iš arti, iš aukštai, vietomis susipažinę su istorijos detalėmis, grįžome į pradinį tašką – Sirvėtos regioninio parko gamtos mokyklą. Nors viso žygio atstumas nebuvo trumpas, dalyviai neskubėjo skirstytis. Grįžę į mokyklą tarsi dar kažko laukė. Gal dėl pripratimo judėti pirmyn, gal dėl noro pažinti ir pamatyti kuo daugiau. Bet laikas juk negailestingas. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Kupini įspūdžių ir teigiamų emocijų, turėjome grįžti į kasdienį gyvenimą. Ir grįžome. Tik šįkart su viltimi ir noru ketvirtojo žygio metu pamatyti ir pažinti dar daugiau. 

 

Žygio akimirkos